Maratonas

Pradžių pradžia

„Žavėjo, žavi ir, greičiausiai, žavės Dakaras. Jo mastai, trasų įvairovė ir velniškai didelis fizinis bei moralinis krūviai. Neteko jo pamatyti gyvai, bet neabejoju, jeigu tai įvyktų, greičiausiai visam likusiam gyvenimui sėsčiau ant šios „adatos“.
Žinia, kad Lietuvos „Enduro“ klubas jau daug metų organizuoja savaitės trukmės poilsinę kelionę Lietuvos perimetru, sudomino.
Visai netikėtai šios dvi mintys susijungė į vieną. 2010m. rudenį pradėjo materializuotis idėja „4×4 perimetras“.

Gediminas Grigaitis,
„4x4perimetras“ maratono idėjos autorius

 

2010.10.11

                     

Maratono organizatoriai G. Grigaitis ir A. Sutkus, susikrovę mantą į rėmėjų – kompanijos „Altas“ atstovaujamą visureigį „Tata Xenon pick up“, išvyko į žvalgybą. Startavę nuo viešbučio „Karolina”, pasuko pietryčių kryptimi Minsko plentu link Medininkų. Netoli pasienio su Baltarusija organizatorių vairuojamas visureigis pasuko šiaurės–rytų, o vėliau šiaurės kryptimi. Maršruto pagrindu buvo „Enduro” klubo septynis metus šlifuotas „track’as”.

„Trasoje atradome naujų „perliukų”. Ji skiriasi nuo mums „paskolinto”  „track’o”, – po pirmos kelionės dienos sakė į šturmano kėdę sėdęs A. Sutkus.
„Trasos dalis, kurią įveikėme, iš vairuotojų pareikalaus sumanumo įveikiant gamtines kliūtis, o iš šturmanų – navigacinių sugebėjimų”, – papildė G. Grigaitis.

 

2010.10.12

            

Šiandien – techninė profilaktika, sprendėme inžinierinius klausimus. Garsai, sklindantys iš TATA, privertė sugrįžti į Vilnių.
Ačiū „4×4 Service“ meistrams ir DJ Gerbiamam Ramūnui Baltramonaičiui.

 

2010.10.13

                    

Šiandien du kartus susitikom su pasienio apsaugos pareigūnais. Patikrino dokumentus, patvirtino, kad žino apie mus iš atsiųstų dokumentų. Planuotas ir iš anksto sudėliotas gps „trac’as”, pasirodo, vedė tiesiai per suartą pasienio zoną, tiesiog 3 metrai iki Baltarusijos stulpelio. Pareigūnai buvo nustebę, kai pamatė, kad gabename 100 litrų kuro. Jie dar niekada nematė, kad kurą kas gabentų į Baltarusijos pusę.
Tiesa, trims valandoms buvome užklimpę durpyne, vairuotojas vis dar ieško klaidos priežasties :) Traktorius „Belarus“ buvo labai naudingas prie Baltarusijos sienos.
Artėjame prie Lietuvos šiaurinės dalies, neužilgo mus vaizdo kamerose persekios Latvijos sienos pareigūnai. „TATA Xenon“ drebins Zarasų, Rokiškio, Biržų ir Pasvalio žemę. 

2010.10.14

                    

Nakvojome „Girelės“ medžiotojų namelyje. Rytas išbrėško daug žadantis – puikus oras ir žiaurus atsilikimas nuo grafiko. „Tata Xenon“ tampa trečiuoju, pilnaverčiu, šeimos nariu: iki begalybės paprastas ir artimas išduodamais garsais. Iš šono stebintiems sutiktiesiems jis kelia nuostabą – ką veikia šis gražuolis lietaus permerktame pasienyje. Vieninteliai pasieniečiai iš Visagino „nežinojo“, ką mes čia veikiame, bet išsiskyrėme taikiai. Sunkiai nuo Visagino sekėsi išlaikyti „enduriečių“ track’ą. Tai tapo neįmanoma užduotimi, nes „mocai” važiuoja per pėsčiųjų tiltelius, gali važiuoti viena bet kokio gilumo miškovežio vėžia, kadangi jie važiuoja vienu kartu – viskas žymiai paprasčiau. Audrius ir Gediminas padarė išvadą, kad nors „mocai” važiuoja arčiau sienos, bet mūsų „Tata” – pirmas visureigis, varantis perimetru „nuo–iki” ir jis nupieš pirmąjį visureiginį Lietuvos kontūrą. Šiandien nuriedėjom 350 km, netikėjom, kad bus taip sudėtinga.
Audrius: „Gal pabandom važiuoti be „enduriečių track’o?”.
Gediminas: „Neįvertinom problemos masto. Įveikėm tik trečdalį kelio, o jau pravažiavom 1200 km”.

 

2010.10.15

                    

Tik šiandien (10.17) pas Tauragės Antaną atsirado galimybė prisijungti prie interneto. Taigi, viskas iš eilės. Penktadienis, atominės elektrinės apylinkės: susidomėję pasieniečiai pasiteiravo ar radome, tai, ko ieškojome, mes patvirtinome, kad tikrai taip.  Po to Biržų kelių policija patikrino vairuotojo blaivumą ir nusivylė – „0,00“ promilės. Joniškis (iš tikrųjų – Žagarė red. Past.) nustebino „bliūdine architektūra”, o Joniškio „Statoil” – kuro kaina, dyzelinas kainuoja 3,40 Lt.

 

2010.10.16

                    

Paliekam Joniškio apylinkes ir artėjam prie Akmenės – nerealus Akmenės karjeras. Tokio dydžio karjero niekur nematę, tikimės puikaus SR. Vaizdai ne lietuviški. Dideli asfalto ir žvyrkelio ruožai prismaigstyti slidžių, purvinų ir provėžuotų lauko keliukų. Nepasisekė išvengti Mažeikių miesto ir sudėtingo šio miesto apvažiavimo (vis dėlto tai Naftininkų miestas).
Ant „Tatos“ liko pusę papildomų žibintų.

 

2010.10.17

            

Šiandien pasiekėme tolimiausią kelionės tašką – jūrą prie Būtingės. Tiesa, važiuojant prie jūros, apgaulinga pieva įsiurbė mūsų „Tata” (beje, mūsų visureigis po truputi įgauna „bekelės gladiatoriaus” išvaizdą ir, kaip sakė vienas iš signatarų V. Marozas, nukrito viskas, kas nereikalinga). Dėkojame „Pajūrio” klubui ir asmeniškai Viktorui, kuris sekmadienį  padėjo išsivaduoti iš naftininkų pievos. Pajudėjome link uostamiesčio ir vėl prasidėjo asfaltas (moterų pliažu nevažiuosi, nors iš kitos pusės – kodėl?). Organizatoriai nusprendė išnaudoti poligono, esančio prie Klaipėdos, galimybes. Žavingas Vilhelmo kanalas ir romantiškoji Rusnės sala, pagaliau Rusijos pasienis, begalės žvejų ir draugiškų pasieniečių. Šios dienos finišas – Vilkyškiai, o iš čia jau ir Antanas netoli.

 

2010.10.18

               

Pirmadienis visada būna sunkiausia savaitės diena. Po sekmadienio pirties Tauragėje pas Antaną, šiandien apvažiavome likusią Žemaitijos dalį. Jurbarko tiltas – riba tarp Žemaitijos ir Suvalkijos. Čia mus pasitiko pirmoji moteris pasienietė. Vidutiniškai važiuojame po 10 val. per dieną, nuvažiavome 2300 km. Jau savaitė viename automobilyje. Tik didžiulės ilgų kelionių patirties dėka ekipažas neprarado humoro ir savikritikos jausmo. Audrius susidomėjo dainos  „…o tu pašvilpauki bernioke nuo Suvalkijos lygumų..” logiškumu, nes pasienyje jokių lygumų –  tik kalnai, pakalnės, išplauti keliukai, arimai. Kelios brastos, kelios stirnos, keletas pasimetusių kaimo kačių. Visa Lietuvos–Lenkijos siena –tarsi ilgas, vingiuotas ir banguotas farvateris. Sutema sustabdė mus ties Kapčiamiesčiu. Rytoj planuojame pabaigti didžiąją kelionę aplink mažąją Lietuvą. Laukite su šampanu :)

 

2010.10.19

                    

Finišas. Medininkų poste juos sutiko 600 vilkikų su šampanu. Šiandien įveikta 490 km, viso – 3100 km. „Tata” – šaunuolis – apie jį atskira kalba.  Išsekusį vairuotojo kūną šturmanas išnešė ant savo galingų rankų ir, perdavęs žmonai,  krito prie stalo su žvėriena.

Foto A. Sutkaus

 

Pirmojo trasos testavimo reziume

Tai nebuvo kažkas neįveikiamo, nebuvo koks nors iššūkis su x nežinomųjų. Suplanuota kelionė su senai pažįstamu Gediminu buvo principinis noras pabandyti atrasti artimiausią legalų pėdsaką, mažiausiai atitolusį nuo Lietuvos Respublikos sienos su kaimyninėmis šalimis. Kartu tai tapo išbandymu ir indiškam visureigiui TATA  Xenon. Važiavome žvyrkeliais, lauko ir miško keliukais, sienos saugojimui nebenaudojamais koridoriais su Europos sąjunga (Lenkija). Taigi…

Kitais metais (2011), gegužės mėnesio paskutinį savaitgalį, vyks naujo formato visureigių automobilių maratonas-estafetė „4×4 perimetras”, šioms varžyboms ir ieškojome trasos. Tai renginys tiek standartiniams visureigiams, tiek raliui ruoštiems sportiniams visureigiams, tiek ruoštiems sunkiosios bekelės TR1 kategorijai. Tokio tipo varžybos vyks pirmą kartą Baltijos šalyse, todėl pradėta ruoštis iš anksto. Komandą sudarys trys ekipažai, kurie pasikeisdami per tris paras turės apvažiuoti Lietuvą, kas kartą pakeliui įveikdami specialų ruožą. Nugalės tie, kurie sėkmingiausiai įveiks specialius ruožus ir tiksliausiai vykdys orientavimosi pagal gps taškus užduotį. Specialieji ruožai planuojami smėlinguose tankų poligonuose, smėlio ir žvyro karjeruose. Orientavimosi ruožai – važiavimas pagal kelio knygą – miškais ir žvyrkeliais. Graži gamta ir besikeičianti Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos bei Dzūkijos architektūra bei gruntas – garantuojamas. Kelyje pamatėme daug gražiu kaimų, per kuriuos smarkiai ribosime greitį, neišvengėme keleto  negilių brastelių, miškovežio vėžių, šlapių lauko keliukų, daug pasieniečių stebėjimo kamerų ir mobilių patrulių.
Visi klausia apie visureigį. Be jokio sureikšminimo galime atsakyti, kad šis modelis yra tikras darbinis arklys – pakankama dinamika ir stabilumas kelyje, tikrai geras pravažumas, nors ir ne su geriausiomis padangomis. Mašina ganėtinai graži, šiek tiek nevykęs interjero dizainas, bet čia jau skonio reikalas. Kai pagalvoji, kad automobilis pagamintas Indijoje ir kainuoja tik apie 40 tūkstančių litų, gali atleisti tokias smulkmenas. Manau, kokybe jis lenkia rusiškas Nivas ir Uazus, kitus Rangerius, lipa ant kulnų japoniškiems Mitsubishi L200, Nissan Navara. Tiesiog reikia žinoti, kad visuose visureigiuose su automatiniais hubais, išjungus 4wdHL pavarą, reikia pavažiuoti atgal ir, kad torcioninė priekinė pakaba sukelia daugiau garsų nei spyruoklinė ir dar keletas Tatos įdiegimų. Eksploatuojant visureigį, reikia dažnai naudoti visus mazgus ir mygtukus, kad jie nepriliptų prie panelės ir neužrūdytų. Ilgainiui tai tampa įpročiu. Važiuosime dar du kartus, išbandysiu viską ir parašysiu čia visas paslaptis, po to galėsite klausti visų niuansų. Vidutinės kuro sąnaudos (žvyras, bekelė) –  10l/100km.  Nebandžiau ir nežinau, ar šiam visureigiui galime gauti eksploatacinių dalių elementarioje parduotuvėje, bet manau, ALTAS šia krytimi nuosekliai dirba, neturėtumėme turėti sunkumų.
Trasoje nusimato daug derinimų su pasienio užkardos tarnyba, specialių ruožų vietovių savininkais, ieškomos vietos 5 bivakams (stovykloms). Labai svarbu, kad planuojantys dalyvauti ekipažai, susipažintų su pasienio zonos lankymo taisyklėmis, registruodamiesi pateiktų tikslius duomenis apie komandos narius ir automobilius ir tai darytų iš anksto nurodytu laiku. Pasienyje nuo džiaugsmo iki nesusipratimo yra vienas žingsnis.
Svarbu, kad būsimas dalyvis suvoktų saugumo svarbą, specialiuosiuose ruožuose reikalausime privalomų šalmų, nuolatos prisegtų saugos diržų, ribosime greitį pervažiavimuose iki 90 km/h, seksime dalyvius prie palydovinės sistemos prijungtomis „juodosiomis dėžėmis”. Taip pat rekomenduosime AT/MT didesnio pravažumo standartinio dydžio padangas, rankinį pjūklą (norintiems nesuraižyti automobilio kėbulo), kastuvą, storą lyną ir kt. Norime patikinti, kad dėliojama trasa bus skirta specialiai bekelei ruoštam, padidinto pravažumo 4wd lengvajam automobiliui, standartiniam ir išvykoms ruoštam visureigiui su AT/MT padangomis, raly reidui skirtam visureigiui.
Vasaros pradžios gamta turėtų būti dosni savo šiluma ir šviežia žaluma. Mums, organizatoriams, ir Jums, dalyviams, tai bus tikras išbandymas ir naujas atradimas.

Org. komiteto ir „TATA“ ekipažo vardu – Audrius Sutkus.